Vertimo ištakos

Žodis vertimas kilo iš lotynų kalbos translatio (kurį sudaro trans– ir fero– kurio supino forma yra latum, kartu reiškianti „atlikti“ arba „pareikšti“). Moderniosios romanų kalbos vertimo terminui naudoja alternatyvų lotyniškąjį terminą traduco („vesti per“). Slavų ir germanų kalbos (išskyrus vokiečių k.) taip pat naudoja lotyniškus šaltinius šiam terminui apibūdinti.

Diskusijos apie vertimo teoriją ir praktiką siekia antikos laikus ir parodo žymų tęstinumą.

Nepaisant atsitiktinių teorijų įvairovių, vertimo praktika beveik nepakito nuo antikos laikų. Apart keleto metafrazuotojų ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių laikais, iš esmės vertėjai rodo išmintingą lankstumą naudodami atitikmenis – — „pažodinį vertimą“ kur įmanoma, perfrazavimą kur reikia — norėdami išreikšti originalią teksto mintį ir kitas esmines „ypatybes“.

Vertėjas atlieka tarsi tilto, jungiančio kultūras, vaidmenį. Šį tilto ir vertėjo palyginimą aprašė Terence, graikų komedijų statytojas II a. pr.Kr. Tačiau jis teigė, kad vertėjo vaidmuo yra pasyvus, mechaniškas darbas ir lygina jį su menininko funkcija. Vertėjo palyginimas su muzikantu ar aktoriumi siekia laikus, kai Samuelis Džonsonas (Samuel Johnson) parašė pastabas apie popiežių Aleksandrą, atlikusį Homero vaidmenį flažoletu, kai Homeras iš tiesų grojo fagotu.

Dėl Vakarų kolonializmo ir kultūros dominavimo pastaraisiais šimtmečiais, Vakarų vertimo tradicijos turėjo didelės įtakos kitoms vertimo tradicijoms. Vakarų vertimo tradicijos priartėjo prie senovės ir viduramžių tradicijų bei paskutinių šimtmečių inovacijų Europoje.

Pirmasis svarbus vertimas Vakaruose buvo žydiškas raštų rinkinys – Septuaginta, išverstas į senovės graikų kalbą Aleksandrijoje III-I a. pr. Kr. Išblaškyti ir atskirti žydai pamiršo savo protėvių kalbą ir naudojo graikiškąją savo Raštų versiją (vertimą).

Plačiai paplitusios vakarų vertimo tradicijos atsispindi ir pirmuosiuose vertimuose į anglų kalbą.

Pirmuosius vertimus į anglų kalbą atliko Džefris Čoseris (Geoffrey Chauser). Čoseris atrado angliškosios poezijos vertimo tradiciją, paremtą adaptacijomis ir vertimų terminais iš ankstesnių literatūrinių kalbų.

Pirmasis garsus anglų kalbos vertimas buvo Viklifo Biblija (Wycliffe Bible 1382m.), kuris parodė anglų prozos silpnumą ir neišbaigtumą. It tik XV a. Tomas Maloris (Thomas Malory) išvertė LE Viklifo Morte Darthur – Artūro romansų adaptaciją, jeigu tik tai būtų galima pavadinti vertimu.